Geišos.Ar žinote kas tai yra?

Geiša (išvertus iš japonų kalbos – meno žmogus') – tradicinė japonų menininkė, linksminanti klientus (svečius) šokiais, dainomis, pokalbiais, arbatos ceremonijos vedimu. Geišų tradicija atsirado iš taikomoji (taikomochi) arba hôkan, kurie buvo panašūs į juokdarius. Nors šios srities japonų menininkės visame pasaulyje vadinamos geišomis, Japonijoje jos dar vadinamos geiko (ypač viename didesnių geišų centrų Kiote) ir maiko (besimokanti geiša).
Pagrindiniai geišų kultūros centrai yra Kioto, Osaka ir Tokijas, kur geišos atsirado 17a. Ir jei pačioje pradžioje geišų vaidmenį atlikdavo vyrai (aktoriai, muzikantai, juokdariai), tai šiek tiek vėliau geišų vaidmenį visiškai perėmė moterys (vadintos ona geiša arba „moteris geiša“). Pirmoji „tikra“ geiša minima 1762m. (nors merginos dirbančios kaip geišos minimos dar 1752m.). Japonijos geišų kultūros centre Kiote yra keletas vadinamųjų hanamači (gėlių kvartalų). Šiuose malonumų kvartaluose pagal seną tradiciją okijose (moteriškose didelėse šeimose) gyveno ir gyvena geišos. Okijas prižiūrėdavo vyresniosios moterys arba „mamos“ (okasan).19a. tapo „auksiniu“ geišų amžiumi – tuo metu jos buvo tikromis žvaigždėmis, poetų ir menininkų mūzomis. Kaip tik tuo metu ir susiformavo griežtos geišų meno tradicijos, kurios beveik nepakitusios išliko iki šių laikų.
Geišos darbas pagrinde yra arbatos namuose ir tradiciniuose japonų restoranuose, kur geiša vaidina vakaro šeimininkę linksmindama svečius (vyrus). Geiša veda pokalbius (inicijuoja ir pakreipia juos tam tikra linkme), kartu su svečiais smagiai leidžia laiką (kartais net ir atvirai flirtuodama, bet išsaugodama orumą). Talentingesnės ir didesnį pasisekimą turinčios geišos groja muzikos instrumentais, dainuoja ir šoka vaidinimuose, kurie periodiškai vaidinami plačiajai publikai. Tokie vaidinimai – viena iš galimybių išpopuliarėti geišoms.
Tradiciškai tapti geiša buvo mokoma nuo pat vaikystės. Geišų namai mažas mergaites nupirkdavo iš skurdžiai gyvenančių šeimų, jas užaugindavo ir išmokydavo geišų meno. Vaikystėje geišos dirbdavo tarnaitėmis, padėdamos vyriausiai namų geišai, taip jos dalinai atsimokėdavo už išlaikymą ir išmokslinimą. Ši mokymo forma susiformavo iš senų laikų tradicijų ir egzistavo Japonijoje iki Antrojo pasaulinio karo. Dažniausiai šis mokymas trukdavo daugelį metų. Po Antrojo pasaulinio karo, išėjus naujiems įstatymams reguliuojantiems linksminančių merginų veiklą, jaunų mergaičių pardavimas geišų namams buvo uždraustas.
Patekusios į jaunųjų geišų mokyklą mergaitės mokomos įvairių menų: groti muzikos instrumentais (semisenu (shamisen)- trijų stygų instrumentu, kurio garsas labai primena katės miaukimą, būgnu cucumu ir fleita fuje), dainavimo, tradicinių šokių (nihon-buyoh - su vėduoklėmis ar ilgu medvilnės audeklu), arbatos ruošimo ceremonijos (sadoh), puokščių darymo meno (ikebana), poezijos ir literatūros, kaligrafijos (shodoh), etiketo. Stebėdamos ir padėdamos vyriausiajai namų geišai, jos įgyja patirties, kaip pasirinkti, derinti ir nešioti prabangius kimono. Taip pat išmoksta įvairių žaidimų, bendravimo meno ir įgūdžių. Nuo pat geišų meno mokymosi pradžios būsimosios geišos (maiko) lydi jas globojančią vyresniąją seserį, kuria paprastai būna vyriausioji namų geiša, į arbatos namus, vakarėlius ir banketus. Šis tradicinis mokymo metodas taikomas nebe visada, kadangi šiais laikais moterys, norinčios tapti geišomis, pradeda mokytis būdamos vyresnės.
11-15m. daugumai besimokančių merginų įvyksta iniciacijos procedūra – jos gauna naują vardą ir tampa pradedančiomis geišomis. Nuo to laiko jos privalo atitinkamai rengtis ir šukuotis. Geišos apsirengimas nuo maiko skiriasi tuo, jog jis nėra toks „gėlėtas“. Geišos kimono dominuoja vientisos subtilios spalvos atspindinčios gamtos ar tradicines japonų temas, priklausomas nuo sezono. Šiuo periodu vyresniosios sesers užduotis – supažindinti pradedančiąją geišą su savo klientais. Nuo vyresniosios sesers patirties ir populiarumo priklauso ir besimokančiosios sėkmė plėtojant savo klientų ratą.
Anksčiau svarbi vyresniosios sesers užduotis būdavo ir tinkamo kliento paieška mizuage procedūrai, t.y. kliento, kuris pirktų geišos „skaistybę“. Visgi, dažniausiai merginos nebuvo verčiamos turėti lytinių santykių su klientais, net ir su tais vyrais, kurie būdavo dosniai už skaistybę sumokėję. Vyresnioji geiša turėdavo suderinti sąlygas su okijos šeimininke ir užtikrinti kuo pelningesnį sandėrį už mizuage. Pasibaigus mizuage geišoms reikėdavo keisti šukuoseną. Šiais laikais geišos nepraktikuoja mizuage ritualo – tai draudžia įstatymai.
Nuo 18m. geišos gavo laisvę dirbti pagal asmeninį grafiką susirasdamos danna – vyriškį, su kuriuo geišą sieja tam tikro laikotarpio susitarimas. Geiša tampa danna meiluže ir net gali su juo susilaukti vaikų. Kartais vaikus išlaiko tėvas, tačiau mergaitės dažniausiai įtraukiamos į geišų pasaulį. Danna pareiga yra apmokėti įvairiausias geišos išlaidas (pvz. perkant kimono ir įvairius reikmenis) bei prisidėti prie geišos populiarumo augimo. Danna atsiradimas geišos gyvenime nėra būtinas dalykas, tačiau be danna geiša praktiškai neturi šansų palikti okija ir tapti savo profesijos žvaigžde. Šiais laikais geišoms daug sunkiau susirasti danna ir dažniausiai jos užsidirba teikdamos paslaugas įvairiuose renginiuose.
Įdomūs yra geišos ir okijos santykiai, kurie yra abipusiai naudingi – okija gauna stabilias pajamas, tuo tarpu geiša gali naudotis okijos resursais (pvz. brangiai kainuojančiais kimono), be kurių negalėtų verstis. Būtent tai, kad paprastai geišos neturi pakankamo kiekio kimono, dažniausiai ir neleidžia geišoms verstis šia profesija pavieniui. Jei okijos šeimininkė neturi paveldėtojos, tuomet ja gali tapti viena iš geišų. Tuo būdu šeimininkė ir toliau valdo įdukrinamos geišos gaunamas pajamas, o įdukrinta geiša gali gauti šeimininkės pavardę, didelę laisvę bei galimybę ateityje paveldėti okijos turtą.
Įdomumo dėlei pateikiu keletą taisyklių, kuriomis turėdavo vadovautis geišomis tapusios merginos:

* Geišos negalėdavo palikti pasilinksminimo kvartalų savais reikalais. Vienintelės dienos, kai ši taisyklė negaliodavo - Naujieji metai ir Didysis Bon festivalis liepą
* Geišoms buvo uždrausta nešioti ekstravagantiškus aprėdus. Kimono apykaklė turėjo būti iš baltos medžiagos. Šukuosenos turėjo būti pastovios (būtent Šimada stiliaus ir tebuvo leidžiama nešioti tris papuošalus plaukuose).
* Siekiant išvengti panašumo su svečiais geišos turėjo būti samdomos 3 geišų grupelėmis (vėliau sumažinta iki 2) ir joms neleidžiama sėstis į svečių tarpą (nebent nebūtų kitos išeities). Jei geiša būdavo įtariama pernelyg dideliu intymumu, jos veikla galėdavo būti suspenduojama keletui dienų.
* Darbo valandos buvo griežtai ribojamos - iki 10val. vakaro. Vėliau šis terminas pratęstas iki vidurnakčio.