Prieš keletą dešimtmečių keisti mirčių atvejai dėl užkerėjimų, nužiūrėjimų ir pan. buvo aiškinami kaip sugestija, t.y. būsenos įteigimas. Tačiau žemiau pateikti pavyzdžiai parodys ne tik tiesioginę įtaigą, bet ir visą eilę ne mažiau svarbių su ja susijusių aplinkybių.
Vienos iš pietų Afrikos genčių žiniuonė Lisung, pažvelgusi į kažkuo nusikaltusį paauglį ištarė : "Po trijų dienų tu mirsi". Po to apibarstė kažkokiais "stebuklingais milteliais" prasikaltusiojo, kuris visiškai nesipriešino, lūšnelę ir savo prakeiksmus pakartojo girdint viso kaimelio gyventojams. "Tai buvo nuosprendis", rašo savo knygoje žymus amerikiečių gydytojas Garis Raitas, "Niekas iš aplinkinių daugiau nė pirštu nepalietė paauglio. Po trijų dienų jis, kaip ir grasino žiniuonė, mirė".
Olandų psichiatras Von Heivenas pasakoja panašią situaciją, kurią jam teko stebėti Naujojoje Gvinėjoje (buvusi Olandijos kolonija). Jaunas papuasas įžeidė genties burtininką, kuris atsikeršydamas paliko jam ant kelio užkerėtą daiktą. Jaunuolis jį peržengė, o kai gentainiai jam pasakė, kad ten buvo magiškas talismanas, pastarasis staigiai apsirgo, nustojo bet kuo domėtis ir poros dienų bėgyje mirė.
Iš pateiktų pavyzdžių tiesioginio magijos poveikio nematyti. Mirtis gali užklupti ir dėl tabu pažeidimo. Iš anglų etnografo D. Freizerio knygos "Auksinė šaka", kurią jis paskyrė magijai ir religijai:
Tongo salose buvo tikima, kad jei kas nors, neatlikęs specialaus ritualo prisilies prie didžiojo genties vado daiktų o po to prie savo maisto, būtinai mirs. Vienas iš Naujosios Zelandijos genčių vadų šalikelėje paliko savo maisto likučius, kuriuos to nežinodamas suvalgė pro šalį ėjęs čiabuvis. Dar jam nespėjus pabaigti, gentainiai pranešė, kieno tai buvo valgis. "Aš gerai pažinojau nelaimingąjį nusikaltėlį", pasakoja europietis keliautojas. "Tai buvo narsus žmogus, pasižymėjęs tarpgentiniuose karuose, tačiau kai tik išgirdo apie tą valgį, jam prasidėjo nepaprastai stiprūs traukuliai ir spazmai, nuo kurių jis vakarop ir mirė. "Kartą, rašo Freizeris, mirties priežastimi tapo pamestas vado titnagas. Jį suradę keli čiabuviai prisidegė savo pypkes, o sužinoję, kam ji priklauso, mirė iš siaubo".
Pasaulyje gerai žinomas gydytojas A. Šveiceris pasakojo apie jauną sveiką afrikietį, kuris mirė ligoninėje po to, kai sėsdamas į savo pirogą atsitiktinai pritrėškė uodą, kurį laikė savo genties toteminiu gyvūnu. Kaip parodo tyrimai, ne tik baimė, bet ir bet koks kitoks (dažniausiai neigiamas) išgyvenimas žmogui gali būti lemiamas. Tai gali būti šeimyniniai ar darbo konfliktai, nemalonios naujienos ir pan. Pvz. N.A. Rimskis-Korsakovas mirė nuo miokardo-infarkto, kai sužinojo apie carinę cenzūrą jo naujai operai "Auksinis gaidelis". Gydytojas A.S. Nikiforovas buvo liudininkas, kaip nuo infarkto mirė studentų slidininkų komandos treneris, kai sužinojo apie jos netikėtą pralaimėjimą. Tačiau šie paminėti asmenys turėjo kažkokių širdies veiklos sutrikimų, o iš etnografų ir gydytojų stebėjimų matyti, kad nuo burtų miršta jauni ir sveiki žmonės. Štai kodėl reikėtų plačiau panagrinėti baimės įtaką žmogui.
Geriau išreikšta baimė pastebima situacijose, kurios gresia žmogaus gyvybei. Prie tokių situacijų priskiriamas, pvz. parašiutizmas. Pirmą kartą šokančiam pati šuolio perspektyva iššaukia nuotaikos ir savijautos pasikeitimą vieni tampa judresni, labiau neramūs, kiti atvirkščiai lėtesni. Pagrindinis lemiamas faktorius tas, kad žmogus nėra iki galo įsitikinęs, ar gerai suveiks parašiuto mechanizmas ir kad nuo nesėkmingo šuolio neįmanoma apsidrausti. Begalvojant apie tai psichinė įtampa labai išauga, nes žmogus įsivaizduoja įvairias avarines situacijas ir tai, kas jam galėtų atsitikti.
Kalbant apie magiją, tam, kad numirti nuo adatos, įsmeigtos į tavo statulėlę ir nuo raganiaus užkeikimų, būtinas gilus tikėjimas į jo ypatingus sugebėjimus. Žemesnio civilizacinio išsivystymo gentyse žmonės tiki, kad raganius dieną gali paversti naktimi, iššaukti lietų, paversti žmones krokodilais ar pradėti tarpgentinį karą ir pasiųsti mirtį savo priešininkams. Kuo didesnis autoritetas, tuo stipresnis įtaigos poveikis.
Buvo atliktas eksperimentas išbandant su ligoniais naujus vaistus. Žmonės su ta pačia liga padalinami į dvi grupes. Pirmajai duodami naujieji vaistai, o antrajai (kontrolinei) kas nors neutralaus, tik iš išorės primenančio vaistus. Neretai dalis tų, kurie gėrė netikrus, ima sveikti lygiai taip pat kaip ir tie, kurie gavo tikruosius. Šis pavyzdys parodo, kad vaistai be savo tiesioginio veikimo turi ir papildomą įtaigos galią.
Ir taip, kad žmogus mirtų nuo burtininko prakeikimo, būtina visa eilė sąlygų. Pirmiausia, žmogus turi būti labai įbaugintas, t.y. visiškai demoralizuotas. Antra, jis turi giliai tikėti burtininko ar tabu galia, o kalbant apie ekstremalias situacijas nebetekti išsigelbėjimo vilties. Ir visgi, nors atvejų, kai žmonės apkerėti miršta pasitaiko nedažnai, tačiau tie reti atvejai, kaip ir visi "stebuklai" sustiprina žmonių tikėjimą apie kerus ir šamanų galią.
Pavyzdys, kaip beviltiška situacija baimės fone gali žmones privesti prie mirties. 1942m. Barenso jūroje vokiečių aviacija atakavo britų laivą "Haltbiur". Žmonės susėdo į dvi gelbėjimosi valtis, kurios jūroje atsiskyrė viena nuo kitos. Prie pirmosios priplaukė vokiečių laivas, kad sužinotų, kokį krovinį gabeno paskandintasis laivas ir tuo pačiu informavo, kad iki kranto tėra 3 mylios. Antroji valtis su išsigelbėjusiais tokios informacijos negavo. Kai po 20 val. valtį bangos atplukdė prie kranto, iš 20 žmonių gyvi buvo likę tik 5. Tuo tarpu pirmame laivelyje, kurio keleiviai žinojo atstumą iki kranto ir kursą, nemirė nė vienas žmogus. Kaip parodo analogiški bandymai su gyvūnais, stresinėse beviltiškose situacijose pasitaiko atvejų, kai širdies veikla, lyg atsižvelgdama į bendrą žmogau psichologinę būseną, sulėtėja iki visai sustoja. Apibendrinant, mirtį dėl užkeikimo galima traktuoti kaip psichogeninę žmogžudystę, o mirtį ekstremaliose situacijose kaip savižudybę.